STRAIPSNIS Nr. 10

MOKYMOSI STILIAI SKAITMENINĖJE MOKYMO IR MOKYMOSI APLINKOJE

Skirtingų mokymosi stilių svarba jau daugelį metų yra viena iš pagrindinių temų pedagoginių-didaktinių metoduose, taikomuose tiek mokant suaugusiuosius, tiek vaikus ir jaunimą. Mokymosi stilių teoriją ir sampratą bei jų įtaką mokymosi vertei iš pradžių sukūrė ir tyrinėjo amerikiečių mokslininkai Rita Dunn ir Kennetas Dunn dar XX a. septintajame dešimtmetyje. Bendras Dunn ir Dunn požiūris buvo toks, kad kiekvienas žmogus turi individualų mokymosi būdą. Be to, individualus mokymasis optimizuojamas tada, kai mokymosi aplinka gali reaguoti į individualų mokymosi stilių. Kartais kai kurios mokymosi aplinkos gali būti sukurtos netinkamai kai kuriems žmonėms ir tai apsunkina jų mokymosi procesą. Kai yra visiškai neatsižvelgiama į mokymosi stilių skirtumus, juos laikant tik „triukšmu siųstuve”, gali būti trikdoma ir sumažinama kai kurių besimokančiųjų mokymosi vertė, nepriklausomai nuo jų amžiaus, lyties, etninės kilmės, socioekonominės ir sociokultūrinės kilmės ir pan.

Dunn ir Dunn mokymosi stilių modelis tikriausiai yra plačiai žinomas švietimo kontekste, nepriklausomai nuo to, ar šis modelis naudojamas praktikoje, ar ne. Remiantis šiuo modeliu, besimokančiųjų mokymosi procesui įtakos gali turėti daug įvairių elementų ir stimulų, pvz:

• Aplinkos elementai ir sąlygų, tokių sąlygų, kaip šviesa ir kita fizinė klasės įranga, poveikis;
• Emociniai elementai ir besimokančiųjų motyvacinis bei struktūrinis požiūris į patį mokymosi procesą;
• Socialiniai elementai ir besimokančiųjų pageidavimai dirbti savarankiškai ar grupėse ir t. t.;
• Fiziologiniai elementai ir besimokančiųjų jutiminis ir suvokimo mokymosi potencialas, pvz., girdimojo, regimojo, lytėjimo ar kinestetinio mokymosi stiliaus pageidavimai.
• Psichologiniai elementai ir individualus besimokančiųjų požiūris į mokymosi procesą, pavyzdžiui, analitinis ar impulsyvus požiūris ir t. t.

Skaitmeniniam mokymui ir švietimo metodikoms įgaunant vis didesnį mastą, kyla klausimas, kaip skaitmeninio mokymosi procese galima pritaikyti skirtingus mokymosi stilius. AiDKiT projekte ypatingą dėmesį skiriame tam, kaip jūs, kaip mokytojas, palaikote besimokančiųjų mokymosi motyvaciją, kuri yra emocinių elementų dalis, skaitmeninėje mokymosi erdvėje.

Be to, verta paminėti, kad mes parengėme skaitmeninių priemonių mokymo programą, kurių kiekviena apima tiek regimuosius, tiek garsinius mokymosi metodus, kurie yra fiziologinių elementų dalis, pavyzdžiui, vaizdo įrašų ir paveikslėlių naudojimas atminties kortelėse ir pan. Tačiau atrodo, kad garso naudojimas taip pat yra gana naudingas, kad besimokantieji aktyviai dalyvautų mokymosi procese. Garsas ypač teigiamai veikia kartu su tekstu ir paveikslėliais, nes garsinis metodas leidžia besimokantiesiems kartu naudoti ir akis, ir ausis.

Pavyzdžiui, kalbų mokytojams svarbu žinoti apie šią garsinių ir vaizdinių mokymosi elementų sąveiką. Geras pavyzdys – atminties kortelės. Keliais atvejais atminties kortelės yra sudarytos tik iš paveikslėlio lapo ir teksto, pavyzdžiui, gyvūnų, maisto produktų pavadinimų ir pan. Tokiais atvejais atminties kortelės yra pagalbinė priemonė, padedanti plėsti patį žodyną mokantis naujos kalbos. Tačiau kalbos mokymasis lygiai taip pat susijęs su tarimu, todėl galimybė naudoti atminties korteles su susietais garsais atlieka pagrindinį vaidmenį. Praktinis naujos kalbos žodyno naudojimas glaudžiai susijęs su kalbos garsų ir tarimo taisyklių išmanymu. Todėl priemonės, apimančios ir garsinį, ir vaizdinį metodą, yra svarbūs pedagoginiai-didaktiniai elementai tiek skaitmeniniu, tiek tiesioginiu būdu vykstančiame kalbų mokyme.

Mokytojai gali sukurti pamokas ir pratimus, kuriuos besimokantieji gali atsisiųsti MP3 failų pavidalu. Tuomet savarankiško mokymosi metu, mokantis apverstos klasės būdu, besimokantieji gali ruoštis pamokai iš failų, kada nori ir kur nori. Besimokantiesiems, turintiems rašybos sunkumų, kalbos vertimo į tekstą priemonės gali palengvinti bendravimą ir sustiprinti mokymosi motyvaciją.