Page 21 - R1Guidebook_Final revised version for translation after visual changes_LT

21

tačiau profesinio mokymo sektorius buvo vienas iš sektorių, kuris privalėjo tęsti
mokymus. Covid krizė privertė (profesinio mokymo) mokytojus labai greitai pereiti prie
skaitmeninio mokymosi, ir daugumai tai buvo pirmas kartas. Greitas perėjimas reiškė,
kad jie neturėjo pakankamai laiko kurti naujovišką, interaktyvų turinį, o rėmėsi
paprastomis vaizdo konferencijomis. Šis perėjimas prie skaitmeninio mokymo buvo
sudėtingas dėl to, kad daugelis (profesinio rengimo ir mokymo) mokytojų neturi
skaitmeninių įgūdžių ir gebėjimų pertvarkyti pamokas. Vokietijoje (kitaip nei,
pavyzdžiui, Danijoje, Suomijoje ir Portugalijoje) nėra neformaliojo ir savaiminio
mokymosi metodų teisinės bazės, todėl sunku sukurti nuoseklią ir koordinuotą
mokymo struktūrą. Kad tęstinio mokymosi programos būtų sėkmingos, trūksta laiko ir
paramos skaitmeniniam raštingumui didinti.

2.3 NAUJAUSIOS RUMUNIJOS IŠVADOS

2.3.1 ŠALIES SKAITMENINIMO IR GYVENTOJŲ SKAITMENINĖS
KOMPETENCIJOS LYGIO BŪKLĖ
Eurostato duomenimis, Rumunija yra šalis, kurioje skaitmeninio raštingumo lygis yra
žemiausias Europoje, nes tik 56 proc. jaunų žmonių turi minimalius arba vidutinius
skaitmeninius įgūdžius. Pažeidžiami yra nepalankioje padėtyje esantys žmonės, kurie
neturėjo jokių galimybių mokytis skaitmeninių technologijų ar mokytis skaitmeninių
įgūdžių.

NACIONALINĖ SKAITMENINĖ STRATEGIJA
Covid 19 pandemijos turėjo įtakos šių didelių trūkumų, susijusių su žmonių
skaitmeniniais gebėjimais ir technologijų naudojimu švietime, suvokimui. Todėl
Rumunija priėmė šešerių metų (2021-2027 m.) švietimo skaitmeninimo strategiją,
kurioje ypatingas dėmesys skiriamas gyventojų skaitmeninėms kompetencijoms,
svarbioms šiai skaitmeninei švietimo transformacijai, formuoti, taip pat skaitmeninei
švietimo ekosistemai kurti.

Pagrindinis tikslas - iki 82 proc. 20-34 metų amžiaus gyventojų suteikti pakankamai
skaitmeninių įgūdžių, kad jie būtų pasirengę dirbti naujose profesijose. Tačiau taip
paliekama nuošalyje svarbi ir pažeidžiama Rumunijos gyventojų dalis, kuriai po 40
metų amžiaus vis dar sunku persiorientuoti profesinėje veikloje.

Deja, dabartinė padėtis rodo, kad pažeidžiamų kategorijų suaugusieji vis dar
nesinaudoja skaitmeninių kompetencijų mokymais pagal nacionalines programas ir
tik vietos lygmeniu kai kurios NVO siūlo mokymo programas, finansuojamas Europos
Sąjungos lėšomis. Jas taip pat sunku organizuoti nacionaliniu lygmeniu, nes Rumunija
neturi suprantamos statistikos apie tikrąjį skaitmeninio raštingumo neturinčių žmonių
skaičių.